Rugpjūčio 25 d. Gražutės regioninis parkas kartu su  kultūrologe Lina Žaltauskaite bei kitais šio Šventtakio kūrėjais, kurie bus minimi straipsnyje, kvietė į SĖLIŲ ŠVENTTAKIO atidarymą.

Tai įspūdingas 11 km maršrutas vaizdingose Antalieptės apylinkėse, supažindinantis su baltų religijos šventvietėmis. Šventasis takas arba kelias jungia grandine kelis labai svarbius, sakralius baltų pasaulėžiūroje gamtos objektus - upę (tai Šventoji, šioje vietoje tekanti į rytus, turinti didelę prasmę gyvybės, saulės veikime, ypač pavasario ir rudens lygėje); šaltinį (tai Šveicarkos šaltinis, turintis gydomųjų galių); Šventovę su Lužų akmeniu; Dievaičiuko ir Dievaitytės alkakalnius. Tad tako pradžioje visus į savo globą ir pasitinka Dievaičiuko ir Dievaitytės skulptūros.

Manoma, kad šiose dievų buveinėse buvo švenčiamos šventės, aukojama, žmonės gydė ir gydėsi ligas ir meldė sveikatos.

Kodėl sumanyta šį taką pavadinti Šventtakiu?

„Iki šių dienų Antalieptės apylinkėse išlikę vietovių pavadinimai primena mums šios vietos sakralumą. Čia yra Šventosios upės aukštupys, tyvuliuoja Švento ežeras, trykšta Šventoji šaltinio versmė, yra alkakalniai protėvių pavadinti Dievaičiuko ir Dievaitytės vardais. Siekdami išsaugoti šias mūsų protėviams šventas vietas, subrandinome idėją įrengti pažintinį taką, kuris apjungtų sėlių šventvietes – kultūrinius ir gamtos objektus. O išlaikydami vietovės kultūrinį identitetą, tako pavadinime nutarėme panaudoti žodžio „šventas“ šaknį ir taką pavadinti „Sėlių šventtakiu“, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Gražutės regioninio parko patarėjas Vytautas Eidėjus.

Tad karštą rugpjūčio pabaigos dieną kelionė mišku buvo tikra atgaiva. Žygį vedė archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius. Įeinant į mišką stabtelėjome ties naujai sukurtais Dievaičiuko ir Dievaitytės paminklais, išklausėme archeologo pasakojimų, nusilenkę, sugiedoję Dievaičiukams giesmę, etnokultūrininkui Gediminui Žiliui pašventinus paminklus, pasukome link šaltinio.  Susikaupę vėl klausėmės istorijų apie šį šaltinį, užkalbėjimus. Pasirodo, šis šaltinis gydo akis, jų ligas ir nykščio sąnario girgždėjimą – grižą. Kol visi nusiprausė veidą gaiviu, tikima, gydomųjų galių turinčiu Šventosios versmės vandeniu, mes Zarasų kultūros centro folkloro ansamblio „Seluona“ sutartinių giedotojai giedojome apie upę, ežerą, vandenį.

Vėliau žygeiviai aplankė mitologinį akmenį su jame įspausta pėda (vis spėliojama - gal Laumės, o gal ir Velino, atkeliavusio iš kito pasaulio) ir tada jau buvo įkopta į Lūžų miško piliakalnį.

Perėjus Šavašos upę, Šventtakis toliau veda Šavašos pažintiniu taku, kuriame senovės lietuvių šventvietė ir čia išlikęs nepaprastas akmuo su dubeniu. Gediminas Žilys jau buvo pasirengęs senosioms apeigoms, o mes giedoti: uždegama šventoji ugnis, giedamos giesmės Gabijai, Perkūnui, šventinamas akmuo, aukojama Žemynai, dalijamasi duona ir su giesme „Laiminguo laiminguo“ visi išlydimi link zuikių akademijos, kur laukymėje laukė skaniausi pietūs.

Po pietų patys ištvermingiausieji žygiavo į Jakštų kaimą aplankyti alkakalnius, pavadintus Dievaičiuku ir Dievaityte. Na, o grįždami į Antalieptę, nulenkė galvas Lūžų miško pilkapyne palaidotiems protėviams. 

Visą savaitę prieš Šventtakio žygį, Šventvietėje vyko archeologiniai tyrinėjimai, kurių metu surinkti įrodymai byloja kad čia tikrai būta šventvietės. Radiniai dar bus tyrinėjami toliau ir iš radinių iki Kalėdų bus apskaičiuotas šventvietės amžius.

Šį taką Šąvašoje mes eidavome per "Zalvynę", kartais per kurią lygią. Tačiau dabar jis tampa dar prasmingesnis ir stengsimės jį praeiti dar dažniau.

Diana Skvarčinskaitė, etnografė, kolektyvų vadovė

Nuotraukos dalyvių