Etninės kultūros globos taryba, pritariant Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui, nutarė 2025 metus paskelbti atmintinais Lietuvių liaudies dainų metais.

2025 metais sukanka 200 metų nuo pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio ir dainų tyrinėjimo paskelbimo. 1825 metai yra laikomi lietuvių folkloristikos pradžia, o Liudviko Rėzos išleistas dainų rinkinys („Dainos, oder Littauische Volkslieder“, papildytas moksline studija „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“) paskatino nuo XIX a. suaktyvėjusią kitų reikšmingų lietuvių liaudies dainų rinkinių leidybą.

Lietuva garsėja ypač gausiais liaudies dainų archyvais, o 1935 m. įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas 2025 metais minės savo 90-metį.

Taryba atkreipia dėmesį, kad lietuvių liaudies dainos itin svarbios lietuvio savimonei, dėl to per porą šimtmečių Lietuva įgavo dainų krašto įvaizdį, o dainuojamoji revoliucija padėjo Lietuvai susigrąžinti nepriklausomybę.

Taryba kviečia Lietuvos Respublikos valstybės institucijas, savivaldybes, žiniasklaidos priemones, nevyriausybines organizacijas, užsienio lietuvių bendruomenes aktyviai prisidėti prie atmintinų Lietuvių liaudies dainų metų įgyvendinimo 2025-aisiais.

Tad norėtųsi šiek tik dėmesio skirti lietuvių liaudies dainai.

Lietuvių liaudies daina, tai lietuvių liaudies muzikinės kultūros dalis, vokalinė muzika. Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro greta instrumentinės muzikos ir šokių.

Kas būdinga lietuvių liaudies dainoms?

Dainų siužetuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Taip pat dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų: žmogaus gyvenimas lyginamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu, prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos.

Lietuvių liaudies dainos, tai tarsi lietuvio vidinės jausenos, išgyvenimų dalis. Lietuvių liaudies dainoms būdingas švelnumas, lyriškumas, neretai liūdesys.

Lyginant su vizualiniu, vaizduojamuoju menu, liaudies daina lietuvių gyvenime ir pasaulėjautoj užima ypatingą vietą. Lietuvių tauta turi išties turtingą medžio skulptūrą, kuri visų pirma iškiliai pasireiškia koplytstulpių ir kryžių įvairove bei gausumu. Ištobulintas taip pat audimo ir mezgimo menas, kur savita augalinių motyvų stilizacija ir gražūs spalvų deriniai yra susilaukę gero įvertinimo.

Taigi neteisinga būtų neigti lietuvio potraukį formai ir vaizdavimo jėgą. Medžiagas, vartojamas pirmykščiame žmonių gyvenime, lietuviai apdirbdavo su meniniu pomėgiu. Ir vis dėlto meniniai kūriniai iš medžio, akmens ar geležies nėra ta forma, kurioje spontaniškai objektyvuotųsi vidinis lietuvio pasaulis. Vaizduojamasis, vizualinis menas niekada nebuvo gausiai paplitęs lietuviuose: jis buvo ir liko pavienių užsiėmimu. Dažniausiai šie gyveno kaip keistuoliai ir po savo mirties retai palikdavo pasekėjų. Tuo tarpu daina išties yra visuotinai paplitusi lietuvių liaudyje. Beveik nėra tokios gyvenimo srities, kuri nebūtų apipinta dainomis, nelyginant vijokliais: gimimas ir mirtis, vestuvės ir vardynos, metų šventės, šienapjūtė, rugiapjūtė, linų mynimas, naktigonė. Tylūs, ilgi žiemos vakarai, kai merginos verpia, o vyrai suka kanapines virves, – viskas pradedama daina, daina palydima ir baigiama su daina.

Jau XVII a. pabaigoje buvo konstatuotas ir aprašytas natūralus lietuvių liaudies polinkis dainuoti. Ragainės pastorius Th. Lepneris apie tai sakė: visi lietuviai „yra kompozitoriai, savo dainoms kuriantys melodijas, nors kai kurias jie išmoksta ir iš vokiečių. Iš prigimties jie linkę dainuoti ir todėl yra puikūs musici naturales... Daugiausia dainuojamos mylos dainos, tačiau dainuojama ten ir apie tokius dalykus, kurie jiems ateina į galvą ar esti prieš akis“.

Ir čia pat jis išverčia pastoriaus W. Martinuso lotynišką eilėraštį, kuriame kaip tik pabrėžiamas lietuvių liaudies dainos visuotinumas: „Lietuvių liaudie,... tavoji širdis iš prigimties dega meile melodijai, dainai ir rimui; tu geni savo galvijus ganytis dainuodama; nepavargstančiu balsu tu dainuoji eidama, ardama, vestuvėse, krikštynose ir įvairiuose sambūriuose“. Tą patį patvirtino ir kiti folkloristai, kalbininkai ir muzikai. „Jei kas yra jojęs ar važiavęs per Lietuvą, – rašo vienas iš vėlesnių autorių Victoras Jungferis, – tas yra girdėjęs grįžtančių iš darbo pjovėjų, vyrų ir moterų, dainavimą. Gal jis yra stovėjęs prie vienišų sodų, iš kurių vakarais sklisdavo tęsiama ir liūdna daina. Gal jis yra stovėjęs prie upės, kurios veidrodiniu paviršiumi lėtomis bangomis sklido naktinė miško kirtėjų daina“.

Pažymėtina, kad lietuvis puikiai suvokia savojo dainavimo džiaugsmą ir vertina sugebėjimą dainuoti. Vienoj dainoj kaimo vaikinas piktinasi savo kaimynais, prasimaniusiais, kad jis nesugebąs dainuoti. Atsakydamas jis giriasi savo dainyno gausumu: jeigu atidarytų dainų skrynelę, tai dainuodamas galėtų nukeliauti nuo Tilžės iki Karaliaučiaus; jei neužtektų dainų, tai traliuotų; jei neužtektų traldužių, tai švilpautų. Iš tikrųjų, kai buvo pradėtos rinkti lietuvių liaudies dainos, dažna senesnė moteris mokėjo iki 300 arba net 400 melodijų ir pilnus dainų tekstus.

Taigi tikroji lietuviškos sielos objektyvacija yra daina. Lietuviai dainuoja ne dėl meno, bet kad pačia daina suteiktų savo gyvenimui būties formą. Todėl jie nedainuoja klausytojams: nedainuojantis klausytojas netoleruojamas. Lietuvių liaudies daina nėra koncertinis kūrinys, kuris leistų nuošaliai ir abejingai jį klausytis; daina yra savotiškas pasibuvimas, buvimas kartu, kuriame turi dalyvauti visi esantieji. Todėl joje nėra paskirų dainininkų ar vedančiųjų, kuriems kartu dainuojantys tėra tik fonas ar palyda – kas, pavyzdžiui, dažnai yra rusų ar ukrainiečių liaudies dainose. Lietuvių liaudies daina iš esmės yra bendrijos daina. Bendras gyvenimas, kurį lietuvių valstietis gyveno kaime, tiksliai atsispindi ne tik jo dainų turinyje, bet taip pat ir jų atlikimo formoje.

Todėl lietuvių liaudies daina nėra negyva jau išnykusios praeities liekana, bet vis dar gyvastingos tautos dabarties natūralus sandas. Liaudies dainų gimimas daugumoje Vakarų Europos šalių yra pasibaigęs. Liaudies daina užrašoma raštu, įrašoma magnetofono juoston, net dainuojama, bet jos buvimas jau nebėra organiškas liaudies gyvenimo sandas, o tik sustingęs koncertinis numeris scenoje arba radijuje. Tuo tarpu gyvų liaudies dainų esmė yra „ne sustabarėti, bet kisti, ne sustingti, bet sruventi“

Visi lietuvių liaudies dainų tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad jos yra išimtinai lyrinės. Lietuviai neturi epo tikrąja to žodžio prasme. Jie neapdainuoja savo didvyrių žygdarbių. Netgi karo žygiai, kurių taip gausi Lietuvos istorija, neranda atgarsio dainose. Šitai pastebėjo jau prancūzų geografas El. Reclus:

„Nors lietuviai buvo priversti dažnai kariauti, tačiau neapdainuoja karo žygių, neprisimena karžygių, nešlovina iškovotų pergalių; ši tauta pasitenkina apverkdama savo žuvusiuosius“.

Lyriškumo vyravimą lietuvių liaudies dainose suomių etnografas A. Niemis aiškino iškeldamas ypatingą moters vaidmenį, kurį ji ten vaidina. „Kadangi dainininkai Lietuvoje, – sako jis, – kaip ir Estijoje yra jaunos mergelės, negalima tikėtis, kad jos mėgtų herojišką epą. Taigi Lietuvoje yra visai kitaip nei Suomijoje ar rusiškoje Karelijoje, kur liaudies poezijos puoselėtojai buvo pražilę vyrai“. Ir visai teisingai: ne vyras – minezingeris, bardas, piligrimas ar kareivis – kuria ir puoselėja lietuvių liaudies poetinę kūrybą, bet moteris: mergelė verpdama ir ausdama, sodindama gėles ir prie linų darbų, žaisdama ir šokdama; motina prie kūdikio lopšio; senelė savo anūkų vestuvėse. Dainuoja ir Lietuvos vyrai. Dainų bernužėlis varžosi su dainų mergužėle ir atidaro savo dainų skrynelę, kad padainuotų dainų dainelę, puikią meilės dainą apie vienatvę, kuri žmogų perkelia į „akmens be kraujo“ ir „paparčio be žiedelio“ būseną.

Ir vis dėlto vyrų dainavimas visuomet vaidina papildančią – fono arba skatinančią rolę. Lietuvių vyrai vieni retai dainuoja. Tai, kas pasakojama apie miško kirtėjų ir sielininkų dainavimą, dažniausiai yra fantazija arba tie dainininkai yra gudai, kurie žiemą atvykdavo į Lietuvą miško kirsti, o vasarą sielių plukdyti. Lietuvos berneliai vieni mielai dainuoja tik dviem atvejais: šviesiomis birželio naktimis – ganydami arklius ir eidami per kaimą į vakaruškas ar grįždami iš jų. Visais kitais atvejais jie dainuoja kartu su mergelėmis, o jos, suprantama, vaidina pagrindinį vaidmenį. Tai konstatavo ir anksčiau minėtas Th. Lepneris. „Vaikinai, – sako jis, – neypatingai užsiima mokslu (dainų kūrimu – A. Mac.), bet tik moterys ir mergaitės muzikuoja rytais nuo antrųjų gaidžių iki švintant, maldamos girnomis, o girnų ūžimas yra joms kartu bosas ir fonas“.

Moteris, būdama lietuvių tautos dainų puoselėtoja, daugiausia apsprendžia ir jų pobūdį. Nors ji apdainuoja visą liaudies būtį, bet išreiškia ją per savo sielą. Moters santykis su pasauliu yra kitoks nei vyro. „Vyras gyvena daugiau daiktų ir reikalų pasaulyje“, tuo tarpu „moteris gyvena labiau žmonių pasaulyje“, su kuriais susiduria jos „aš“. Taigi jeigu vyras apdainuoja įvykį liaudies gyvenime, tai jis mums apie tai pasakoja: jo dainavimas dažniausiai virsta epu. Jei tą patį daro moteris, ji kreipia žvilgsnį į save pačią ir įvykį apmąsto tiek, kiek jis liečia jos vidinį pasaulį. Todėl jos dainavimas dažniausiai tampa lyrine daina. Viena lietuvių liaudies daina, pavyzdžiui, apdainuoja švedų antpuolį, kai „barzdoti vyrai, vyrai iš jūrių“, išsilaipino į krantą ir nusiaubė visą kraštą. Tačiau būdinga, kad tautą ištikęs negandas dainoje pavaizduotas tik simboliškai, gėlių darželio nusiaubimu. Tie barzdoti vyrai įsibrovė į darželį, t. y. išniekino moteris. Nekaltybės netekimas buvo labiausiai sukrečiantis įvykis, kurį švedų antpuolio metu patyrė lietuvių tautos dainininkė ir kurį ji objektyvavo savo dainoje.

Vyro vaidmuo lietuvių tautos dainose yra apribotas iki minimumo. Jis pasireiškia tik kaip fonas, kad išryškintų ir išbaigtų moteriško likimo paveikslą. Jis sutinka mergelę prie šaltinėlio semiant vandenį, tamsią rudens naktužėlę jis beldžiasi į jos klėtelės duris, atjoja pas ją pirštis. Santuokoje vyras visada vaizduojamas kaip mušeika, girtuoklis ar tinginys. Niekad jis negyvena savarankiškai. Vyras lietuvių tautos dainose egzistuoja tik santykyje su moterimi.

Iš tikro „Lietuvių liaudies daina, – sako B. Sruoga, – yra pirmykštis liūdesys, begalinis ilgesys, neišnykęs skausmas su anos būties tyliu atspindžiu“. Darbo ir karo dainos, meilės melodijos ir vestuvių dainos yra persunktos gilaus vidinio liūdesio, – jeigu ne visada tai aiškiai matome turinyje, tai jaučiame bent melodijoje. V. Jungferis, sakydamas, kad lietuviškos humoristinės dainos „paneigia pasaką apie liūdnas dainas“, neteisingai suprato humoristinės dainos vietą lietuvių liaudies gyvenime.

Tiesa, kad lietuviškų dainų lobyne yra linksmų dainų. Lietuviškos šokių dainos dažniausiai yra humoristinės ir sąmojingos. Todėl J. Balys teisėtai sako: „Negalima tvirtinti, kad lietuvis moka tik verkti; jis moka ir juokauti“72. Tačiau nei humoras, nei juokai nėra charakteringi lietuvių tautos dainoms. Dar daugiau: lietuviškos humoristinės melodijos, dainuojamos išgertuvėse ar vestuvėse, tiek turinio, tiek melodijos atžvilgiu toli atsilieka nuo kitų dainų. J. Balys konstatuoja, kad gyvesnio ritmo ir linksmesnės nuotaikos dainų daugiausia rasime Žemaitijoje, bet čia pat pastebi: „Tačiau jau šiandien aišku, kad dainų melodingumo atžvilgiu Žemaitija yra neturtingiausias Lietuvos kraštas“. Tą patį galima pasakyti ir apie žemaitiškų dainų tekstus. Tuo tarpu pietų Lietuvos liaudies dainos yra gražiausios muzikiniu atžvilgiu ir giliausios turinio atžvilgiu, – bet kartu ir liūdniausios. Lietuvių humoristinės dainos niekada nepasiekia tokio subtilumo, kokį randame darbo, meilės ir netgi karo dainose. Lietuviškas humoras dažniausiai liečia šiurkščią kasdienybę, išsisemia pajuokimu ir nesugeba pereiti į simboliką. Tačiau humoristinės dainos be simbolikos lietuvio sielai lieka gana svetimos, nes simbolika priklauso prie esminių lietuvio žmogaus išraiškos priemonių.

Liūdną lietuvių tautos dainų nuotaiką J. Balys aiškina tuo, kad „dauguma jų yra sukurtos moterų“. Moteris yra lietuvių liaudies dainų nešėja. Dar daugiau: lietuvių liaudies daina priklauso moters sričiai. Ji kuria jas, puoselėja ir platina tautoje. Šitaip paaiškinamas ne tik lietuvių tautos dainų lyriškumas bei turinys, bet ir jose slypintis būties jausmo liūdnumas.

Straipsnį pagal Antano Maceinos ir Leonardo Saukos medžiagą parengė Diana Skvarčinskaitė, Zarasų kultūros centro etnografė

Zarasų kultūros centro 2025 metų renginių gidas, skirtas paminėti šiuos metus:

Folkloro ansamblių sambūris „Gieda gaideliai“ Salake, XXXII tarptautinis liaudiško muzikavimo festivalis „Sėlos muzikantai“ Zarasuose ir Dusetose, XXII vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių festivalis ,,Zalvynė“, XXXIII tarptautinis folkloro festivalis „Žolynai“, XXVIII Zarasų krašto vaikų ir jaunimo kolektyvų folkloro sambūris „Oželio Pastogėj“.