Jau rudenėjant ir greitai vėstant orams, kojas norisi įsikišti į vilnones kojines ar įsispirt į vilnones šiltas šlepetes. O kur jų daugiau įsigysi, jeigu ne Raubonyse Pasvalio rajone, nuo XIX amžiaus pabaigos veikiančiame malūne, vilnos karšykloje-verpykloje, kuri šiandien yra gyvas atviras muziejus, atgaivinantis ir saugantis vilnos apdirbimo technikas, karšimą ir vėlimą.
Taigi, mes – Zarasų kultūros centro folkloro ansamblis "Seluona" ir sutartinių giedotojų grupė "Laukesa", pakviesti festivalio organizatorių, pirmąjį rudens šeštadienį išsiruošėme į festivalį Raubonyse "Vilnonės dienos", kuriame pristatėme beveik 1val. savo koncertinę programą, atlikdami savo krašto dainas, sutartines, apipintas seluoniškio poeto Vasililjaus Trusovo eilėmis, skudučiavome, pūtėme ragus, kankliavome penkiastygėmis kanklytėmis, paūturavom savo uteniškių tarme, kuri yra jau kiek kitokia nei pasvaliečių.
Vėliau, labai skaniai šeimininkų pavaišinti vietos kulinariniu paveldu, dairėmės, kur gi čia gauti tų šiltų kojinių, šlepečių ar galų gale siūlų. Čia pat šurmuliavo puiki mugė, kurioje vyravo velti, megzti, nerti gaminiai iš vilnos. Na, bet buvo ir kitos produkcijos iš Pasvalio krašto - alaus, medaus, krekenų ir taip toliau. Žodžiu, valgomų ir ne tik.
Apžiūrėjome puikiai rekonstruotą malūną-karšyklą, stebėdamiesi, kiek daug besidominčiųjų lankytojų pritraukia ši vieta ir čia vykdomos veiklos bei edukacijos, susijusios su vilnos karšimu, verpimu, gaminių iš vilnos gamyba, transliuojamais video filmukais apie pastato istoriją.
Norėčiau plačiau aprašyti šį valstybės saugomą istorijos, technikos ir architektūros paminklą, remdamasi Vikipėdijos pateikta informacija. Raubonių vandens malūnas, karšykla-verpykla 2008 m. įrašytą į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Pastatas pastatytas XIX a. pabaigoje, netoli plento Pasvalys–Biržai, Tatulos upės slėnyje, prie pat kranto. Rasti dokumentai liudija, kad 1775 m. Raubonyse grūdus malė Tatulos upės tėkmės įsukti 2 mediniai ratai sukę 2 girnas. Tuomet Raubonių vandens malūnas buvo vienintelis Krinčino parapijoje. 1860 m. dvarininkas Lui fon Roppas (1824–1897) nupirkęs Raubonių kaimą, nupirko ir senąjį Raubonių malūną bei pastatė iki šiol tebestovintį raudonmūrį. 1907 m. pradėjo veikti iš raudonų plytų sumūrytas malūnas ir vilnų karšykla-verpykla su Anglijoje ir Švedijoje supirkta technologine įranga. 1921 m. malūno savininku įvardytas Latvijos pilietis Jonas Ribbė. Apie 1936–1938 m. Raubonių vandens malūnas parduotas žydui Chackeliui Zivui. 1940 m. Raubonių malūnas nacionalizuotas. 1941–1944 m. vienvaldžiu malūno šeimininku tampa Lietuvos vokietis Henrikas Brandenburgis. Sovietiniais metais malūnas toliau veikė. Girnos nustojo suktis 1987 m., o karšykla-verpykla uždaryta 1997 m. 1991–1993 m. vilnų karšykla-verpykla priklausė Pasvalio valstybinei buitinių paslaugų įmonei. Nuo 1995 m. ji perregistruota į UAB „Raubonių verpykla“, priklausiusią Pasvalio savivaldybei. Funkcionuojant malūnui buvo suformuotas kompleksas, susidedantis iš tvenkinio, vandens kanalo ir pastato, kuriame buvo sukomponuoti malūno, karšyklos bei verpyklos įrengimai. Malūno turbinas suko iš tvenkinio kanalo atitekantis vanduo. Tarp pastato ir tvenkinio buvo kiemas, kur iki šiol yra išlikęs balkonas su stogeliu maišų pakėlimui į antrą aukštą. Malūnas pastatytas dviejų aukštų, raudonų plytų mūro, netinkuotas. Abiejuose jo galuose pastatyti vienaaukščiai mūriniai priestatai. Sienos mūrytos labai kokybiškai, mūras tvirtas, gražus. Pamatai iš akmenų, plytų. Šiandien šis svarbus praeities architektūrinis ir retas inžinerinis objektas su gerai išsilaikiusia technologine įranga turi unikalią vertę. Tuo galėjome įsitikinti patys.
Dar vykdami pakeliui į Raubonis, aplankėme Kirkilų apžvalgos bokštą, nuo kurio atsiveria nuostabaus grožio karstiniai ežerėliai.
Šis bokštas pastatytas Biržų regioninio parko teritorijoje prie Kirkilų karstinių ežerėlių. Jo forma primena kanoją arba grimztančią valtį. Bokšto aukštis – beveik 32 metrai. 30 metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės plotas – beveik 30 kvadratinių metrų. Pirmajame aukšte yra 27,75 m2 amfiteatras žmonių susibūrimams, nedideliems renginiams ar tiesiog poilsiui. Apžvalgos bokšto įrengimo tikslas – sudaryti lankytojams palankias sąlygas susipažinti su vienomis pagrindinių Biržų regioninio parko vertybėmis – Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esančių karstinių įgriuvų reljefu. Užlipus į apžvalgos bokštą atsiveria nuostabūs vaizdai – 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais, kurių skersmuo – apie 35 m ir daugiau. Kartais, esant tam tikroms sąlygoms, vasaros metu jie nusidažo įvairiomis spalvomis. Kirkilų, arba Ilgasis, ežeras - didžiausias Lietuvoje karstinis ežeras, jis užima 3,9 ha. Jį sudaro tarpusavyje susijungusios ir vandens prisipildžiusios 30 smegduobių. Ežero didžiausias gylis - 6,3 metro, didžiausias plotis apie 120 m,ilgis - 410 m. Sausmečiais ežerėlių vandens lygis pažemėja. Tuomet ežerą sudarančios kelios smegduobės tampa atskirais ežerėliais, kurie lietingesniais metais vėl susijungia į vieną. Šie karstiniai ežerėliai ypatingai patrauklūs savo vingiuotais krantais, vaizdingais pusiasaliais, įlankėlėmis ir salomis. Kirkilų ežerynas - unikalus kraštovaizdžio elementas, vienintelis Pabaltyje.
Labai svarbu, o ir smagu, išvykus į koncertinę išvyką, aplankyti esančius pakeliui ar toje numatytoje vietovėje, kultūros, meno ar gamtos objektus, plečiant ansambliečių akiratį, ugdant tiek vaikų tiek suaugusių kultūrinį bei meninį pažinimą, o taip pat sudalyvauti siūlomose edukacinėse veiklose. Ne visada pavyksta suderinti pareigą su pažinimu, bet labai stengiantis, įmanoma. Šioje situacijoje į pagalbą labai dažnai ateina ansambliečiai - mokytojai ar mėgstantys keliauti ir jau buvoję tose vietose.
Diana Skvarčinskaitė, kolektyvų vadovė
Nuotraukos Luko Samsono.