Rugsėjo 5 – ąją dieną visi Ignalinos miesto kaimynai kolektyvai, giedantys sutartines, tai Molėtų „Alsūnė“, Utenos „Sėdauta“, Visagino Brėkšta“, Zarasų „Seluona“ ir Ignalinos „Čiulbutė“, susirinko šiame krašte dalyvauti dvejuose projektuose „Skambančios Ignalinos legendos“ ir „Saloj sutarysma“.   Visi minėti kolektyvai, pasidabinę savo gražiausiais pagoniškais kostiumais, sutiko žiūrovus takelyje į Ladakalnį giedodami sutartines. Na, o ant paties Ladakalnio, ant kurio pasak vienos legendos, kažkada pasirodžiusi pati deivė Lada baltai apsirėdžiusi ir dovanojusi žmonėms rugių, miežių, avižų, kviečių maišelius, kad jie turėtų ką pasėti. Dėl to piliakalnis ir pavadintas Ladakalniu.

Šventės metu po kupliuoju ąžuolu ant piliakalnio buvo aukojamos aukos šiai deivei, giedamos bendros sutartinės. Jaukiai ir gaiviai skambėjo „Baltų varnų“ sesučių Mildos ir Teresės duetas, tarp kurių dainų paslaptingai įsipynė skambančios Ladakalnio legendos, o taip pat visų kolektyvų atliekamos sutartinės.

Visai nurimus orui nuo vėjelio ir sutartinių sąskambių, akys krypo nuo kalno žemyn, kur tarp pievų, kalnelių ir miškų raibuliavo apylinkių ežerėliai: Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnaitis ir Alksnas. Kraštovaizdis primenantis Zarasų kraštą, bet tai jau Nalšios žemės. Tiek Zarasų, tiek Ignalinos susiformavusius kraštovaizdžius įtakojo ledynai.

Netrukus pasileidome piliakalniu žemyn, kur priėjome upelį su liepteliu, pagiedojome sutartinę upei. Toliau keliavome miško takeliu link Salų II kaimelio. Pakeliui pailsėdami sugiedojome sutartinę beržui, miškui. Takas miško keliuku buvo nusėtas miško riešutukais, o kur ne kur samanose lindėjo voveraitės. Taip romantiškai keliaudami miško takeliu priėjome Salų etnoarchitektūrinį kaimą, kuris yra ant Alksno ežero kranto, miškų ir ežerų apsuptyje, netoli Ladakalnio ir Ginučių piliakalnio. Vaizdingoje vietoje įsikūręs padrikas kaimas yra vienas iš nedaugelio tokio tipo išlikusių kaimų Lietuvoje. Šiuo metu Salų II kaimas prižiūrimas Lietuvos liaudies buities muziejaus. Sodyboje, kurią sudaro 5 pastatai – pirkia, svirnas su tvartu, tvartas, klojimas ir pirtis – buvo išsaugota autentiška architektūra ir interjeras. Siekiant užtikrinti muziejaus prieinamumą visuomenei, pastatai buvo pritaikyti ir kitoms funkcijoms: pirkia ir svirnas – lankytojų apgyvendinimui, buvęs tvarto pastatas – renginiams (parodoms, bendruomenės susitikimams), klojimas – medžio dirbtuvėms, pirtis – edukaciniams užsiėmimams. Mus pasitiko Lietuvos liaudies buities muziejaus edukatoriai, su įvairiomis edukacinėmis programomis: vantų rišimu, pinikų pynimu, juostų vijimu ir kt.

Vėliau vyko filmo “Aukštaitija” peržiūra, kuriame pristatomi Aukštaitijos papročiai, kraštovaizdis, amatai, šventės, folkloro ansambliai Kupiškio “Kupkėmis”, Utenos folkloro ansamblis, Ignalinos krašto “Čiulbutė”, Zarasų “Seluona”. Šio filmo peržiūra planuojama ir Zarasuose spalio viduryje, na o šalia to  “Seluona” taip pat pristatys savo teminę programą “Aukšti kalnaliai”.

Po filmo peržiūros kolektyvai suko šoktinių sutartinių ratus, mokė vieni kitus šio reto žanro subtilybių giedodami ir šokdami. Zarasų kultūros folkloro ansamblio “Seluona” sutartinių giedotojų grupės giesmininkės Birutė Andrijauskienė, Danutė Taločkienė ir Vaiva Sukavičienė, kurioms šiuo metu vadovauja šių eilučių autorė, išgiedojo šventės metu karo, vaišingumo, šeimos, šoktines sutartines.

Saulutei nusileidus, Sigutės Mudinienės, vienos iš šios šventės organizatorių ir vedėjų, „Čiulbutės“ vadovės, buvome kviečiami prie laužo, kur buvo vaišinama pautiene, pyragais ir karšta arbata. Pirmojo rudens savaitgalio oras priminė vasaros vakarą, todėl kitame ežero krantė ėmė blyksėti laužai.

Labai svarbu žmogui turėti gerus kaimynus, bet taip pat ir kolektyvams svarbu juos turėti. Juk vieni pas kitus atvykstame į šventes, gelbėjame programose ir koncertuose, sutariam traukdami bendrą dainą ar giesmę, kartu dalyvaujam apeigose, kurios suvienija, kartu su kaimynais kuriame bendrą mūsų krašto istoriją, turim bendrų darbų ir reikalų, kuriuos nudirbame ne vieni, patiriame dvasinį pakilimą, semiamės vieni iš kitų minčių ir idėjų ateities darbams.  Šios išvykos bei Zarasų krašto kolektyvų dalyvavimas kituose rajonuose, atlieka ir rajono reprezentacinę  funkciją. Ir kaskart tik išsiskyrę su bičiuliais, laukiame vėl kito susitikimo.

Diana Skvarčinskaitė, Zarasų rajono savivaldybės kultūros  centro etnografė