Rugsėjo 20 d., jau besileidžiant saulei, būrelis bendraminčių atvyko į Šavašos mišką prie Antalieptės Šavašos  upelio vagos Gražutės regioninio parko teritorijoje.  Čia Šventtakyje prie Dubenėto Lūžų akmens kartu su Zarasų kultūros centro folkloro ansambliu "Seluona" buvo paminėta Rudens Lygė.

Kasmet minime šią šventę tik vis kitaip ir kitur. Būna, kad išvykstame į kitus rajonus, būna, kad organizuojame pas save. Pernai folkloro ansamblis "Seluona" vyko į Rokiškio rajoną minėti ant Moškėnų piliakalnio, o tuo pat metu vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis "Čiūta" į Kauną. Šiemet "Seluona" minėjo Šavašoj prie Dubenėto Lūžų akmens, o jaunimas rugsėjo 22d. vyko į Rokiškio rajoną. Būdavo metų kuomet Rudens lygę minėdavome Laukesoj ant piliakalnio kartu Baltų vienybės diena, atlikdami sąšaukas su latviais. Vienais metais Rudens Lygę ir Baltų vienybės dieną minėjome Stelmužėje. Yra buvę metų, kai vykome ir į Šavašą prie Dubenėto Lūžų akmens.

Kadangi visai neseniai, rugpjūčio pabaigoje, Šavašoje atidarytas Šventtakis, o be to šioje vietoje pagal Baltų pasaulėžiūrą ir tikėjimą, upė Šventoji tekanti į rytus, turi didelę prasmę gyvybės, saulės veikime, ypač pavasario ir rudens lygėje, todėl norėjosi atvykti į šią vietą ir vėl sukviesti čia žmones. Mūsų protėviai buvo labai protingi žmonės, jie mokėjo skaityti gamtos ženklus, tikėjo jų prasmėmis, vadovavosi jais. Ir jeigu jie tikėjo, kad vieta, kurioje upė teka į rytus turi didelę energinę gerą galią, mums telieka tuo pasikliauti, tikėti ir semtis iš šios vietos jėgų ir gerosios energijos artėjant tamsiajam laikui.

Rudens lygiadienis, tai metas, kai diena susilygina su naktimi. Tai astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos nakties trukmė jau tampa ilgesnė už dienos trukmę ir toliau ilgėja. Mes tarsi atsisveikiname su Saule ir šiluma, simboliškai persiritame į tamsųjį metų pusmetį iki pat pavasario lygiadienio, kovo 20-22d.

Šią dieną mūsų protėviai vadino švente ir ją švęsdavo. Būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“ Taip jau sutapo, kad šiomis dienomis yra minima Baltų vienybės diena, tai vis prisimenama draugystė su latviais, rubežiuose ties Latvija, organizuojamos  sąšaukos su latviais.

Apie lygiadienį gamtoje vyksta ir daugiau svarbių pokyčių: smarkiai atvėsta ežerų vanduo, ištinka pirmosios gilios šalnos, baigiasi masinis paukščių traukimas į pietus, miške prasideda kanopinių žvėrių vestuvės – ruja.

Šiais laikais, mes nebeaukojame gyvulių, tiesiog simboliškai dėkojame už derlių, šviesą ir šilumą, o taip pat ir taiką. Rinkadama šios  šventės repertuarą, parenku dainas apie šeimą, atliekame karines-istorines dainas, dainas ąžuolui.

Tad ir tą vakarą skambėjo dainos Gabijai Ugnelei, bendros archainės sutartinės, dainos šeimai, karo-istorinės dainos, buvo sudegintos kiekvieno negerovės, aukojama Žemynai, dalijamasi duona, dėkojama už derlių, šilumą ir atsisveikinama su saule.

Diana Skvarčinskaitė, ansamblio vadovė

Nuotraukos Leono Sadausko