„Gyva tai, kas kinta… Vėstančių vasarvydžių gaisomis, basomis rasomis, ugnies spalvomis – ant vandenų, link žvaigždžių, per sapnus ir ąžuolų šnaresį – Ratas sukasi, Lemtis kalba, Dangus rodo – MJR ženklais ir datomis.“ – tokią nešė žinią „Mėnuo Juodaragio“ sielos, visa kūrybinė komanda, skelbdami paskutinįjį XXIV festivalį.

 „Mėnuo Juodaragis“ – tarptautinis, vienas seniausių festivalių Lietuvoje, kviečiantis nerti į savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros aurą kuriančią šventė. Tradiciškai jis  vyksta paskutinį vasaros savaitgalį, keturias dienas gamtos apsuptyje. Turtinga festivalio programa įgyvendinama keliose vietose vienu metu norint,  kad kiekvienas žiūrovas galėtų pasirinkti sau įdomiausius ir aktualiausius dalykus.

Šiais metais keturiose festivalio scenose pasirodė per 70 muzikos grupių, projektų ir atlikėjų. Žiūrovų laukė keturios dienos ir naktys koncertų, pramogų, žaidimų vaikams ir šeimoms, senųjų amatų kiemelis, Burtų ir žinių kiemai, kitos veiklos.

„Mėnuo Juodaragis“ kasmet sulaukdavo gausių užsienio svečių – pastaraisiais metais festivalį lankė žmonės iš Latvijos, Lenkijos, Estijos, Ukrainos, Gudijos, Rusijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos, Čekijos, Austrijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Kanados, JAV, Australijos, Indijos, Japonijos ir kitur.

Pasak festivalio organizatorių: „Tris metus festivalis vyko naktinėse Verbiškėse, tris metus augo supamas Alaušo vandenų Sudeikiuose ir dar tris metus mokėsi istorijos ir magijos legendinėje Kernavėje.Po devynerių burtažodžių užgimė naujas metas. Juodaragio Galia ūžė stiprėjančiame metų cikle, ir vėliavos kilo šaukdamos atrasti savasties stebuklą. Įkvepiantis žengimas tolyn, į Pasaulio kraštą Šiaurės Rytuose… kur ežerynų erdvės nepamatuojamos, kur tyro paprastumo gelmė sugrąžina Baltą jutimą. Trys plačių erdvių metai Zarasuose ir po XII-ojo jubiliejaus, MJR ėmė sukti nauju ratu, kas ketvirtus metus skiriant vasarą glaustesniam vyksmui vis kitoje gražiosios Lietuvos vietoje. Tad tryliktasis Juodaragis nužengė į pačią Velnio duobę Aukštadvaryje, o 2011-aisiais šventė grįžo į Didžiąją Zaraso salą naujai 3 metų kelionei, kurią žymėjo Sutartinės, Paukščiai ir baltiška latvių ir lietuvių brolystė. Tuomet glaustasis Juodaragis leidosi į Sapnų verpetus po Vidurio Lietuvos medžių karalystės laja Skinderiškio parke. Į Zarasus grįžo nešinas bičių dūzgesiu ir medumi, už ką svetingojo krašto buvo apdovanotas Ąžuolais ir naujais magiškais Namais – nuo 2016 metų festivalis vyksta pasakiškai gamtiškoje Dūburio ežero saloje prie Antazavės. XXI-asis glaustas festivalis „Mėnuo Juodaragis“ vieniems metams atsiverė naujoje ypatingoje vietoje – Vakarų Lietuvoje, Žemaitijos prieigose, Raseinių krašte. Trijų dienų šventė vyko įspūdingame Molavėnų piliakalnių komplekse.2019 metais festivalis nevyko – skelbėme pertrauką. 2020 metais planavome Mėnuo Juodaragį XXII, bet jį dėl karantino apribojimų teko perkelti į 2022 m. 2020 m. Dūburio ežero saloje vyko itin glaustas renginys Mėnuo Juodaragis ½ – Kaukynės. 2021 m.  Grybų dvare, Švenčionių rajone vyko dar vienas glaustas renginys Mėnuo Juodaragis XXI¾, skirtas Ragučiui. 2022 metais Mėnuo Juodaragis XXII grįžo visa jėga ir suošė medžių galia Dūburio ežero saloje. Čia ir liko.“ Tai tokia „Mėnuo Juodaragio kelionės istorija.

O aš norėčiau pasidžiaugti tuo, kad šis unikalus festivalis daug kartų vykęs Zaraso ežero saloje ir Dūburio saloje netoli Antazavės, sutraukdavo gausų būrį mūsų kraštiečių, ugdė ir lavino mūsų krašto žiūrovo muzikinį skonį, tinkamą požiūrį į baltišką kultūrą, brandino išskirtines asmenybes. Festivalyje taip pat kasmet dalyvaudavo mūsų Zarasų rajono kolektyvai: Antazavės „Ramtatūris“, Zarasų folkloro ansamblis „Sėluona“ bei vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis ‚Čiūta“, kapelos „Sadūnai“ ir „Čir vir vyrai“, kiti atlikėjai, Amatų kiemelyje kasmet visus kviesdavo pabandyti drožybos medžio drožėjai Erikas Čypas bei Gediminas Kairys, su audimais vis pokšėdavo mūsų audėjos Rima Vitaitė ir Birutė Andrijauskienė, Burtų kiemelyje jau kelis metus karaliavo seluoniškė Aušra Mačiulytė. O kur dar iš mūsų išaugęs jaunimas, šiandien puikiai žinomas visoje Lietuvoje – grupė „Mindrauja“ ir jos narės Augustė Gaidytė-Palaitienė bei Greta Bendžė, grupė „Baltos varnos“ su sesėm Milda ir Terese. Keli garso operatoriai taip pat zarasiškiai. Aš net neabejoju, kad jie užaugę šio festivalio terpėje, kitaip nė neįsivaizdavo, o kaip tik natūraliai papildė labai laukiamų festivalio atlikėjų, organizatorių, savanorių gretas.  Gal ne visus suminėjau, bet daugumą tikrai.

Šiemet festivalio publika taip pat galėjo džiaugtis mūsų kolektyvų pasirodymais.

Didelio dėmesio ir žiūrovų gausos ketvirtadienio vakarą Burtų kiemelyje sulaukė Zarasų kultūros centre naujai susikūręs alternatyviai atliekamų sutartinių kolektyvas „Sutartinė+“, kuris parengė sutartinių performansą „Siūli siūlingėla“. Kartu su manimi tąvakar po žvaigždėtu dangumi koncertavo Dovilė Vitkevičiūtė (vokalas, perkusija), Gražina Jonušaitė-Kazokienė (vokalas, perkusija), Dangira Zavackienė (klavišiniai), Emilija Venediktovaitė (vokalas, kachonas), Aurimas Gudas (klarnetas), Evaldas Ulianskas (bosas). Žiūrovų ir žvaigždžių gausa, liepsnojantis laužas neleido sušalti, o tik dar labiau atsiduoti.

Penktadienio popietę Folk scenoje pasirodė folkloro ansamblis „Seluona“, pristatydamas programą apie ąžuolą. Šis ansamblis 2007 metais buvo pirmasis pakviestas į festivalį koncertuoti folkloro ansamblis. Simboliška, kad ansamblis tądien atliko programą apie ąžuolą, juk Duburio ežero saloje keroja šimtamečiai ąžuolai, po kuriais aukurai, susibūrimai. O vienas šiemet griaustinio pakirstas ąžuolas sulaukė palaikymo – jį ne tik gausiai lankė, jis buvo ypatingai apšviestas, jo lūžusios šakos suguldytos po ąžuolo šaknimis tarsi jo paties auka jam, bet aplink jį jau buvo ruošiamasi sodinti ąžuoliukų giraitę.

O Burtų kiemelyje vėl raganavo, būrė, kūrė, o nuo 5 iki 7 val. ryto organizuodavo ritualines moterų maudynes seluoniškė Aušra Mačiulytė. Aušra mokė lipdyti iš molio bei čia pat lauže gaminius išdegino. Pusiasalio pabaigoje įrengė lietuviškų Runų burtų stalelį, kuriuo galima žaisti bei burtis. Ji su savo bičiuliais Luku Kirkilioniu ir Petru Ragaišiu sukonstravo „Mėnuo Juodaragio“ laivą, kuris apšviestas naktimis vaidenos ežere, plukdydamas neužmiegančius ar išsiilgusius romantikos, o paslaptingą atmosferą kurti padėjo dainuojančios mergelės Ieva, Saulė ir Milena. Šis laivas sekmadienio vakarą buvo sudegintas su visomis festivalio atributikomis.

Kadangi šio paskutiniojo festivalio tema buvo Aušra, tad tikiu, kad daugelis privalomai atlikdami dainą apie Aušrą, palinkėdavo festivalio sumanytojams, organizatoriams, visiems asmenukams (kaip sakytų patys gentainiai) vėl iš naujo, anksčiau ar vėliau, žaižaruojančiai užtekėti ir šildyti, šildyti, šildyti nebeužgęstant...

Diana Skvarčinskaitė, Zarasų  kultūros centro etnografė

Nuotraukos dalyvių