Seluoniškiai pramoginiame folkloriniame simpoziume su kilnia misija

Beveik visi nori save identifikuoti, kas jie tokie yra, iš kur kilę, kas ir kokie buvo jų seneliai ir protėviai, kuo užsiėmė. Daugiausia abejonių kyla tiems, kurie gyvena ant rubežiaus ir būna labai sunku save priskirt vieniems ar kitiems, kai nežinai tiksliai, kas tu toks esi.

Taip atsitiko kaišiadoriškiams, kurie visai neseniai viename renginyje, ketindami pristatyti savo krašto kultūrą, susiginčijo - vienas norėjo pristatyt Dzūkijos, o kitas Aukštaitijos. Taip ir kilo jiems mintis pasikviesti pas save tikrus dzūkus ir aukštaičius, kurie jiems padėtų apsispręsti, kas jie tokie - dzūkai ar aukštaičiai.

Spalio 21d. Zarasų kultūros centro folkloro ansamblis "Seluona" – tikri aukštaičiai, draugiškai varžėsi su tikrais dzūkais – Varėnos kultūros centro folkloro ansambliu "Žeiria". Na, o kaišiadoriečiai iš folkloro ansamblių "Verpeta" ir "Žilvita", patys pasirodydami, stebėjo šias varžytuves.

Prisistatydami užtraukėme savo krašto dainas, beje kiekvienas kolektyvas savitai. Pristatant savo tarmes – seilė varvėjo besiklausant – ausis tik gaudė tik gaudė retesnius žodelius. Kulinarinis paveldas kiekvieno kolektyvo gardžiai kvepiantis ir ne tik gražiai atrodantis, bet ir labai skanus. Dzūkai visus vaišino dzūkiška grikine banda, na o mes atvežėme tikrą aukštaitišką karvojų, už kurį dėkojame Rimai Juškėnei. Kaišiadoriškiai vaišino savo pyragais. O kai atėjo eilė pristatyti savo kostiumus, visi pasijuto kaip ant aukščiausios mados podiumo - pasitempė, išrodė gražiausias klostes ir detales, galvas aukštyn iškėlė. Buvome suplanavę nuometuoti vieną Kaišiadorių merginą ir neslėpsiu, net neabejojau, kad po nuometavimo daugelis nebeturės abejonių, kas jie tokie yra. Tačiau, vis tiek ryžtingai varžėmės toliau.

Instrumentiniai kūriniai taip pat skambėjo skirtingai. Čia mums pagelbėjo Zarasų krašto muzikontas Antanas Markevičius, grojantis Peterburgska armonika, pagaminta Salake.

Darniai nuskambėjo finalinė aukštaitiška daina "Kur aisiu aisiu, kur būsiu būsiu, vis Letuvas neažmiršiu". O kaišiadoriškiai taip ir neapsisprendė, kas jie tokie - dzūkai ar aukštaičiai. Tačiau galų gale, greitai sumojo, kad jie vis dėl to bus lietuviais.

Nors visi esame iš mažytės Lietuvėlės, bet tokie skirtingi ir saviti, įdomūs ir išskirtinai patrauklūs kitoniškumu. Tuo įsitikinimo ir tame simpoziume.

Diana Skvarčinskaitė, kolektyvo vadovė

Nuotraukos Jūratės Mardosienės  ir Kaišiadorių kultūros centro