Mažąją Lietuvą festivalyje atstovavo Klaipėdos folkloro ansamblis „Alkiukai“, kuris ne tik atliko Klaipėdos krašto dainas, bet ir skambino pajūrio arfa (taip vadinasi šio krašto kanklės); Dzūkiją – folkloro ansamblis „Žilvita“ iš Kaišiadorių, kurio jaunimo šokimu ir stebėjomės, ir gėrėjomis; Suvalkiją – folkloro ansamblis „Kankliukai“, skambinantys suvalkietiškomis Skriaudžių kanklėmis; Žemaitiją – folkloro ansamblis „Alksnioka“, katrie savo krašto šokius pagrajino bandonijomis, o mums teliko tik šokti; Aukštaitiją – Zarasų rajono savivaldybės kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Čiūta“, kuris atvykęs iš Šiaurės Rytų Lietuvos privalėjo pakankliuoti penkiastygėmis kanklytėmis, paskudučiuoti, pagiedoti dvejines, trejines, keturines sutartines, o taip pat savo daugiabalses aukštaitiškas dainas, tad tą ir padarė. „Čiūtai“ vadovauja vadovė Diana Skvarčinskaitė, kurią kolektyvo vaikai draugiškai vadina MaČiūta.  Na, o šeimininkai – Krakių folkloro ansamblis „Smilgelė“ darniai susijungė su visais rajono vaikų folkloro kolektyvais: „Pėdeliu“ iš Labūnavos“, „Kleketuku“ iš Kėdainių, „Auštaru“ iš Josvainių, kurie atliko bendrą programą. Išradingai ir patraukliai kiekvieną kolektyvą savo tarmėmis pristatė bei renginį vedė dvi žinomos Lietuvoje aktorės. Tai - Vitalija Mockevičiūtė ir Neringa Varnelytė.
Kolektyvų pasirodymų metu veikė „Bičių produktų edukacija ir degustacija“, kur norintieji galėjo pasigaminta gardžiai kvepiančią vaškinę žvakę, tad zarasiškių autobusas grįžtant namo kvepėjo vašku.
Po nuostabaus, įvairiaspalvio, koncerto stebėjome nuotaikingą, įtraukiantį, atliktą dzūkų tarme, lietuvių liaudies dainomis ir žaidimais paremtą VŠĮ teatro „LABAS“ spektaklį „Rybokėlis“, kurį režisavo Vitalija Mockevičiūtė.  Po šitiek veiklų ir koncerto, pats tas buvo jau ir užkąsti. Kaip kėdainiškiai sako: „O dabar – vaišynos“.
Pasivaišinę dar neskubėjome namo, nes prasidėjo aukštaitiško tradicinio muzikavimo ir šokių vakaras su ansambliu „Smetonos ūsai“. Tad patrepsėję su draugais polkutę, pasisukę valse, išmokę porą naujų šokelių, linksmai nusiteikę ir jau beveik temstant išdundėjome namo. Kaip smagu turėti draugus, kurie kviečiasi pas save į šventes, kur ne tik praskaidrinama kasdienybė, bet ir plečiamas akiratis, stebint mokomasi, pažindinamasi su įvairiomis kultūromis ir tradicijomis, ugdomas savęs pažinimas bei suvokiami esminiai regionų bei kitų kultūrų skirtumai. Diana Skvarčinskaitė, Zarasų rajono savivaldybės etnografė
Nuotraukos – festivalio dalyvių