Birželio 28 dieną įvyko Zarasų kultūros centro folkloro ansambio "Seluona" jubiliejinio projekto "Dainingų metų vėriniai" veiklose numatytas etno žygis "Aukštaitijos žemėj - Sėlių siela". Žygį vedė krivis Vasilijus Trusovas kartu su seluoniškiais.
Žygio taką žymėjo keramikės Aušros Mačiulytės kūrybinių dirbtuvių metu pagamintos baltiškos skulptūros - Saulė, Mėnulis, Varlė, Eglė ir kitos.
Šiandien mes save vadiname aukštaičiais, gyvenančiais Aukštaitijoje, bet kažkada čia tarp miškų ir ežerų gyveno sėliai - baltų gentis, išskirtine kultūra, papročiais, muzikiniu folkloru - giedamomis ir instrumentinėmis sutartinėmis, plukdę sėlius. Aš dažnai pagalvoju, kas aš esu labiau - aukštaitė ar sėlė. Taigi čia Zarasuose prie ežerų gimusi ir užaugusi, po visų klajonių grįžusi ir besijaučianti čia geriausiai. Ir visgi, nors moku kalbėti aukštaičių tarme, pagaunu save labiau artimesne siela sėliams. Dėl to ir kilo mintis ne gryninti, kas yra aukštaitis, o kas sėlis, o tiesiog aukštaičių žemėje bandyti atverti sėlio sielą.
Etno žygio žygeiviais tądien buvo VŠĮ "Pamėginčius" projekto "Rožės ir lelijos" dalyviai. Tai jau antras toks žygis. Pirmasis įvyko XX-ojo tarptautinio vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių festivalio "Zalvynė" metu.
Žygeiviai, vedini krivio ir pagoniškais kostiumais pasidabinusių seluoniškių, iškilo nuo kultūros centro link Sėlių aikštės, kur buvo pristatytas D. Bukontas ir jo darbų reikšmė Zarasų kraštui. Vėliau visi leidomės žemyn paežerėn link naujai pastatyto paminklo fotografui Moisiejui- Maušui Botvinikui. Krivis pristatė žygio dalyviams šią išskirtinę Zarasų asmenybę ir jos veiklą.
Nuprausti lietaus žygiavome toliau į Zaraso ežero salą ant tiltelio sudainuodami bendrą dainą.
Nužygiavome iki penkių ąžuolų giraitės, kur uždegėme pirmąją baltišką skulptūrą - Saulė. Ąžuolų paunksmėje krivis pasakojo apie didingus ąžuolus Sėlių krašte, kaip sėliai juos gerbė, susirinkdavo po jais prašyti dievų malonės. O tada jau visi kartu traukėme dainas ąžuolui.
Kita sustojimo stotelė buvo keramikinė skulptūra "Žiedas", čia giedojome sutartines apie augalus.
Nusileidę link lieptelio prie "Kupolės" uždegėme skulptūrą vandeniui, kurioje gyvena Varlė, Sėlių vandenų karalienė. Čia skambėjo legendos apie Zaraso ežerą, vandenvardžius, o taip pat sutartinės, kuriose minimas vanduo, ežeras, upė.
Tada jau kilome į Sėlių parkelį, kuriame pastatytos 7 medžio skulptūros, simbolizuojančios 7 ežerus, juosiančius Zarasus. Viena iš šių skulptūrų yra Eglė. Tad šią dalį paskyrėme Šeimai. Čia uždegėme skulptūrą Eglė, kuri simbolizuoja motiniškumą, globą. Krivis papasakojo sėlišką legendą apie milžinų šeimą ir joje gyvenusį milžinuką Azarasą. Krivio žodžius palydėjo daina apie šeimą.
Atėjo momentas uždegti aukurą ir kreiptis į mūsų prosenovinius dievus - Gabiją, Perkūną, Laimą, Žemyną. Atlikę senąsias apeigas, sugiedoję bendras sutartines, sudeginę savo nedorybes, užgobėme ugnelę.
Žygio tako pabaigoje jau laukė kiaušinienės kepėjai, seluonos vyrai, kurie didžiulėje "petelnėje" kepė pautienę ir vaišino visus dalyvius, jau spėjusius išalkti bevaikštinėjant gražiojoje, alsuojančioje pušų sakais mūsų saloje.
Tokie etno žygiai, tai dar viena forma, padedanti pažinti mūsų Sėlių kultūrą, papročius, istoriją. Tikimės, kad šie folkloro ansamblio "Seluona" etno žygiai taps populiarūs ir pritrauks į Zarasų kraštą kultūros turistus, kurie nori pažinti Sėliją.
Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.
Diana Skvarčinskaitė, projekto "Dainingų metų vėriniai" autorė ir organizatorė
