Rugsėjo 21 d. susisiejo du gražūs akcentai – Zarasų krašto muziejaus surengta laužų ir dainų sąšauka su kaimynais latviais pagal „Muziejų kelio“ projektą ir tradicinis Baltų vienybės dienos paminėjimas ant Liaudiškių Laukesos piliakalnio su gyvenviete.

Zarasų kultūros centro folkloro ansamblis „Seluona“ (vadovės Rima Vitaitė ir Diana Skvarčinskaitė) turi ilgametę tradiciją  susieiti ir prie laužo ant kurio nors piliakalnio padainuoti  bei senuoju papročiu atlikti įvairių baltiškųjų apeigų. Šiemet bendro Lietuvos muziejų projekto „Muziejų kelias“ tema – ,,Lietuvos kraštovaizdžiai: kalnų ir kalvų kultūriniai reginiai“. Tai antrus metus vykdomos Nacionalinės kultūrinės tapatybės formavimo ir puoselėjimo programos „Tėvynės ieškojimas“ renginiai, skirti Lietuvos Respublikos atkūrimo trisdešimtmečiui pažymėti. Tad labai prasmingai buvome sujungti baltų vienybės dvasia.

Gražų ir šiltą rugsėjo pavakarį ir susitikta ant Liaudiškių Laukesos piliakalnio. Čia įvyko renginys ,,Baltų vienybės laužų ir dainų sąšauka ant Liaudiškių piliakalnio su kaimynais latviais“. Pirmiausia ant Lietuvos ir Latvijos valstybių rubežiaus (jas šioje vietoje skiria tik griovys), prie riboženklio, ,,Seluonos“ ansamblis sudainavo keletą senovinių lietuviškų dainų. Bandėme išgirsti kaimynus, bet, deja,  išgirdome tik savo dainų aidą. Tad siuntėme linkėjimus kaimynams latviams ir Daugpilio lietuvių bendruomenei ,,Rasa“, dėl koronaviruso pandemijos grėsmės virtualiai ir dvasiniais ryšiais susimojavome su jais. Viliamės, kad kitąmet atsiras brolių latvių pusėje entuziastų susišaukti su broliais lietuviais.

Reikia priminti, kad jau daug metų Zarasų rajono savivaldybės Kultūros centro folkloro ansamblis „Seluona“ rugsėjo 21-ąją ar 22-ąją užlipa ant Liaudiškių Laukesos piliakalnio su gyvenviete ar kito Zarasų krašte stūksančio piliakalnio paminėti Baltų vienybės dienos bei sutampančio lygiadienio. Anksčiau čia vykdavusios gyvos sąšaukos su latvių kolektyvais, dabar jų anoje griovio ir ežero pusėje gretos labai suretėjo, bet zarasiškiai vis tiek kasmet bando susišaukti su broliais latviais.

    

Šįkart užkopę ant Liaudiškių Laukesos piliakalnio (I tūkstantmetis prieš Kristų – I tūkstantmetis) įprastoje vietoje užkūrėme laužą, dainavomeme dainas, bendravome, žavėjomės nuostabiu vakaru besileidžiančios saulės spindulių fone, Zarasų apylinkių kraštovaizdžiu. „Seluoniškiai“, užsikūrę ugnelę, prašė Gabijos Ugnelės juos šildyti, maitinti,  suvienyti, sergėti. Aukojama auka ir padėka Dievui Perkūnui už gerą derlių, kad nebuvo didelių vėtrų ir krušų. Žemynėlei dėkojom už gausų ir gerą javų derlių, kad šią žiemą būsime patys sotūs ir kitų alkanais nepaliksime. Darniai ir jaukiai tą vakarą skambėjo aplink spragsintį laužą susiėjusiųjų daina, paminėti ir apdainuoti kritę ar į rekrūtus išvaryti broliai, šeima ir jos vertybės, kalnai kalneliai, saulė motinėlė ir net išlakiosios pušys. Vakarai jau dabar anksti sutems, tad išsiruošti ant piliakalnio jaukiai pabūti ir užsikurti ugnelę tikriausiai galėsime tik per pavasario lygiadienį, kai vėl susilygins diena su naktimi, tik tada diena naktį nugalės. O dabar ateina nakties valdymo metas. Nesinorėjo iš šio nuostabaus gamtos kampelio grįžti į mūsų miesto šurmulį, juolab kad oras buvo šiltas, be menkiausio vėjelio, tačiau jau temo ir nesinorėjo pakliūti Laumėms į nagus.

  

Baltų vienybės simbolis – ugnis, uždegama aukščiausiose apylinkės kalvose ir piliakalniuose, prisimenant, kad baltų gentys signaliniais laužais įspėdavo viena kitą apie artėjantį priešą. Bendrą genčių pavadinimą baltai, kaip mokslinį terminą, XIX a. viduryje pateikė vokiečių mokslininkas Georgas Neselmanas ir nuo tada jis tapo visuotinai vartojamas. Vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros. Baltų gentys – žiemgaliai, žemaičiai, sėliai, latgaliai, nalšėnai, skalviai, prūsai, jotvingiai, galindai ir kitos – buvo giminingos kalba, papročiais, religija, kultūra ir paliko žymų pėdsaką visoje Europos teritorijoje. Šiandienos baltų kalbomis, kurios yra vienos archajiškiausios indoeuropietiškoje šeimoje, pasaulyje tebekalba tik lietuviai ir latviai. Dėl to paminėti šią datą, kaip ilgos ir senos bendrystės kartu su broliais latviais,  zarasiškiai ir šiemet pasirinko šį kalną.

Šis piliakalnis yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, įvardijamas kaip Liaudiškių Laukesos piliakalnis su gyvenviete. Čia „seluoniškiai“ pušų apsuptyje, besileidžiant saulutei, užsikūrę laužą, pamini rudens lygiadienį. Lygiadienis – metas, kai diena susilygina su naktimi. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia. Nuo šios dienos nakties trukmė jau tampa ilgesnė už dienos trukmę ir toliau ilgėja. Tai diena, priešinga pavasario lygiadieniui, minima kovo 21 d., po kurio naktis tampa trumpesnė už dieną ir toliau trumpėja iki Joninių,  kai naktis būna trumpiausia.

Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui ir jam aukojami gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“