Gyvename kalvotoje Aukštaitijoje, kur kadaise sėliai gyveno. Kur tarp kalvų kalvelių mūsų protėviai giedojo sutartines, atitartines, pūtė skudučius ir ragus, kur skambėjo tik čia dainuotos savitos dainos. Kur ežerai, upeliai bei vietovės pavadintos sėliškais pavadinimais. Tai kaipgi neapdainuosi, neapgiedosi savo šito gražaus krašto dar ir dar kartelį?
Prasidėjus auksaspalviui spaliui, Zarasų rajono savivaldybės kultūros centro folkloro ansamblis „Seluona“, kuriam šiuo metu vadovauja šių eilučių autorė, kultūros centre pristatė savo teminę programą „Aukšti kalnaliai“. Programoje skambėjo dainos ir sutartinės, kuriose apdainuojama tai, kad unt aukšta kalnelia stovi naujas dvaralis, kur matula sava dukrelas žėlavoja. Arba kitoje dainoje, jog dukrela užeina unt aukštaja kalnelia paskutinį rozelį atsisveikint su sava matuli. Na, o trečioje dainoje - apie ne vietoj pasėtų rūtely, katrų visi mindžioja, nes tvarela neaptverta. Na, o dar kitoj – ant aukštojo kalnelio ruošiamasi triūbyt in tris triūbas: viena užtriūbyta triūba tėvų, motkų pravirkdys, antroji – Vilniaus miestų prabudins, ogi trečioji – visų svietų sujudins. Tarp dainų sklandžiai įsipynė tekstai, kuriuose buvo minima, kaip gerai viskas matosi nuo aukšto kalno; kaip ant smėlingų Aukštaitijos kalnelių šmėžuoja kryželiai, kurie padeda susišnekėt su protėviais. Buvo minima, kaip nevalia ant piliakalnių sėt vasarojų, ba užeis stiprus vėjas ir viską nupustys. Pašiepiamas skupus žemdirbys: „Kyba jau vietos kitos vasarui pasėt nebeturi?“. Piliakalniai – tai pagerbimo vieta ir dar daug prasmingų minčių apie kalnus, kalnelius, piliakalnius nuskambėjo.
Ne veltui „Seluona“ pristatė būtent šią savo programą. Ji buvo tarsi įžanga tą vakarą rodomam dokumentiniam filmui „Aukštaitija“, kuriame pateikiama įspūdinga Aukštaitijos gamta su savo kalvelėmis, pievomis, gausybe ežerų apsuptų miškais. O toje nuostabioje gamtoje gyvena išskirtiniai, nuoširdūs, darbštūs, kūrybingi žmonės – aukštaičiai, kurie gyvendami šiame rojuje kuria savo istoriją, išlaiko ir perduoda ateities kartoms senolių papročius ir tradicijas, muzikuoja, dainuoja, po šiai dienai audžia. Filme pristatomi folkloro ansambliai iš Ignalinos „Čiulbutė“, iš Utenos „Davila“, „Kupkėmis“ iš Kupiškio, „Seluona“ iš Zarasų, kuri ne tik darniai dainuoja bei gieda sutartines, bet ir dėvi austinius kostiumus. Juos nuaudė ir pasiuvo Zarasų „Amatų artelėje“ kultūros centro etnografė, tautodailininkė, audėja, folkloro ansamblio „Seluona“ vadovė Rimutė Vitaitė. Filme ji aiškina, kokiais raštais kas audžiama, demonstruoja, koks ilgas ir kaip užrišamas nuometas, pataria, kaip reikia dėvėti tautinį kostiumą. Visi nuščiuvę stebėjome filme besikeičiančius gamtos vaizdus, raštų margumynus, klausėmės informatyvių pasakojimų bei aukštaitiškų dainų.
Šio filmo scenarijaus autorė etnografė Gražina Kadžytė, kuri vaizdžiai video medžiagoje papasakojo apie aukštaičio būdą, darbštumą, kitoniškumą.
Filmo redaktorė žurnalistė Rūta Sinkevičienė, režisierė Janina Lapinskaitė, prodiuseris Algirdas Žvinakevičius.
Tarp „Seluonos“ programos ir filmo peržiūros smagiai griežė tradicinės muzikos kapela „Čir vir vyrai“, kuriai vadovauja Gintaras Andrijauskas.
Diana Skvarčinskaitė, Zarasų rajono savivaldybės kultūros centro etnografė
Nuotraukos Eriko Černovo, kūrybinių industrijų skyriaus vedėjo
Filmo redaktorė žurnalistė Rūta Sinkevičienė, režisierė Janina Lapinskaitė, prodiuseris Algirdas Žvinakevičius.
Tarp „Seluonos“ programos ir filmo peržiūros smagiai griežė tradicinės muzikos kapela „Čir vir vyrai“, kuriai vadovauja Gintaras Andrijauskas.
Gaila, kad tokia nedidelė zarasiškių saujelė atėjo palaikyti ir paklausyti „Seluoną“, pasižiūrėti vertingą bei išliekamąją vertę turintį dokumentinį filmą apie Aukštaitiją ir jos žmones.
Nusistatykime ir apibrėžkime, kas mums svarbiausia, kuo mes esame išskirtiniai, saviti ar ypatingi, ir pasaulis negalės atitraukti nuo mūsų akių. O didžiuotis kuo, tai tikrai turime.Diana Skvarčinskaitė, Zarasų rajono savivaldybės kultūros centro etnografė
Nuotraukos Eriko Černovo, kūrybinių industrijų skyriaus vedėjo