„Sėliškos Ilgės“ iš seluoniškių minčių ir lūpų

„Kol žeme paspuošus auksiniais lapais, kol saula paliečia jų vienu, kitu spinduliu. Ramybe. Tačiau pirmasias darganas širdin atvara liūdesį. Daras teip tylu. Tylos amžinybe baugina. Prisimenam, kas išeja preš daugelį metų ar visai neseniai, vakar ar šiundei. Par Ilges jungiames su jais tyloj, maldoj, dainoj, gesmėj. Visiem, palikusiem šių žemį na umžių glūdumas lig dabar.

Pažinam juos gyvus ar nežinojam juos esant. Tiem, kurių dabar nebėr, katrie suguldyti pilkapiuos, senkapiuos, katrų kryžiai išlikį tiek, kiek gyva buva atmintis ape juos. Mediniai jau seniai sutrūnijį, a akmeniniai umžini liudytojai. Ramybes jų vėlėm.“

Tai citata iš Zarasų kultūros centro folkloro ansamblio „Seluona“ teminės „Sėliškos Ilgės“ programos. Tarp žodžių skambėjo senosios, dar nuo sėlių išlikusios dainos, su archainiais tekstais.

Šią programą ansamblis pristatė Molėtų kultūros centre vykusiame „Ilgesio vakaro“ renginyje. Darniai bei susikaupime skambėjo ir bendrai visų kolektyvų (Anykščių kultūros centro „Laumakė“ tradicinių kanklių ansamblio, Molėtų kultūros centro folkloro ansamblio „Malkesta“, Molėtų kultūros centro sutartinių giedotojų grupės „Alsūnė“ ir zarasiškių) aliekamos dainos.

„Visų giminėm, nuolat besikeičiančiam, silpstančiam ir atsinaujinančiam gimines medžiui, amžinajai kartų kaitai, palydinčiai senuosius ir vėl auginančiai naujus, vėl atgaivinamom gyvybes šaknim. Mes linkim Jum ramybes šiuo niūriu, šaltu ir tamsiu laikmečiu. Tegul žvakių liepsnelas pašaukia Jus prismint ir geru žodžiu paminėt išejusius.“

Diana Skvarčinskaitė, ansamblio „Seluona“ vadovė

Nuotraukos organizatorių