Nuo lapkričio 6 iki 10 dienos Vilniaus prestižinėse koncertų erdvėse: Šv. Kotrynos bažnyčioje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Vilniaus rotušėje skambėjo XIX–asis tarptautinis festivalis "Pokrovo varpai", kurį organizuoja Lietuvos tautinių mažumų centras.
Festivalis kasmet žiūrovus stengiasi supažindinti su UNESCO kultūrinio paveldo šedevrais: unikaliomis Sakartvelo daugiabalsio dainavimo tradicijomis ir Ukrainiečių kazokų dainomis Dniepropetrovsko regione, o taip pat lietuvių sutartinėmis. Tai prestižinis tarptautinis festivalis, į kurį kelialapis pelnomas, dalyvaujant konkurse „Tradicijų paveldėtojai“.
Šeštadienį, lapkričio 10 d. penktasis mūsų Zarasų kultūros centro kolektyvų pasirodymas minėtame festivalyje Vilniaus rotušėje, prasidėjo XIX tarptautine vaikų ir jaunimo folkloro Asamblėja, kviečiančia vaikus ir jaunimą dalyvauti tarptautinėje konferencijoje „Mano šeima - mano ištakos“. Pasak konferencijos organizatorių: „Šiuolaikiniai vaikai mažai žino apie savo šeimos, tautos tradicijas, kuriomis buvo pagrįstas daugelio kartų auklėjimas. Kviesdama vaikus ir jaunimą į netikėtų atradimų kupiną jų šeimų praeities kelionę, konferencija suteikia galimybę pažinti šiandien jau pamirštus papročius, atskleisti jų įtaką mūsų gyvenimui, bendruomenei, šeimai, tradicijai. Organizatoriai siekia padėti dalyviams suprasti savo identitetą, perimti ankstesnių kartų sukauptas žinias ir kūrybiškai saugoti savo tautinės kultūros tradicijas. Pasiruošimas konferencijai suteiks šeimoms galimybę praleisti laiką drauge, prisiminti senelius ir prosenelius, suprasti kiek bendro mes turime, kaip glaudžiai susiję vienas su kitu. Organizatoriai kviečia savo pranešimuose vystyti tradicijų, dainų, žodinio folkloro (šeimos papročiai, prietarai, legendos, pasakos), amatų saugojimo šeimoje, mūsų senolių švenčių temą. Galima papasakoti apie įdomų ir didvyrišką šeimos atstovo gyvenimą.“.
Tarp kitų jaunųjų folkloristų pranešimų galėjome išgirsti ir Zarasų vaikų bei jaunimo pranešimus. Net 4 Zarasų kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiūta“ nariai, pristatė savo pranešimus.
Čiūtukė Milena Semionovaitė parengė pranešimą „Senieji amatai mano kasdienybė“. Jame ji akcentavo tai, kad visas jos laisvalaikis yra susijęs su folkloro – jeigu ji nedainuoja, nesimoko pasakoti tarmiškai, nemuzikuoja, tai tuomet audžia, pina ir veja juostas. Ji sėkmingai pasiruošė moksleivių liaudies konkursui „Sidabro vainikėlis“, kuriam ji vija vytines juostas ir jais dabino pagoniškus kostiumus. Papuošė 6 kostiumus ir minėtame konkurse regioniniame etape pelnė 1 vietą, o regioniniame 2 vietą. Jai rengtis šiam konkursui padėjo audėja, Aukso vainiko savininkė Birutė Andrijauskienė. Per šį rudenį ji nuaudė visą rietimą tautinių liemenių audinio, 10 liemenių.
Kamilės Gimbickytės, taip pat čiūtukės pranešimas „Folkloro įtaka mano asmenybei arba iš kur išdygo kojos?" apie tai, kaip ją pakeitė ir keičia folkloras. Ji akcentavo, kad apie folklorą gali kalbėti ir daug daugiau žino negu jos bendraamžiai. Kokie svarbūs ir svarūs laimėjimai pasiekti folkloro dėka – etninės kultūros olimpiados kasmet prizinės vietos, Jaunųjų filologų konkurse tautosakos sekcijoje I laipsnio diplomas. Ji netgi išsikėlė sau klausimą, kas būtų, jeigu mano gyvenime nebūtų folkloro? Ji labai pasidžiaugė, kad folkloras suteikė jai brandumo ir grynumo. Kamilė jau ketvirtą kartą dalyvavo šioje konferencijoje. Pirmieji du jos pranešimai buvo apie jos šeimą, audėją, siuvėją promočiutę ir kokius ji pati amatus paveldėjo iš savo šeimos kitų kartų moterų (promočiutės ir močiutės), trečiasis apie folkloro ansamblį "Čiūta" kaip vieną didelę šeimą, kurios mama yra MaČiūta (vadovė Diana Skvarčinskaitė), pernai ji pristatė panašią temą. Kamilė pasidžiaugė, kad į folkloro pusę linksta ir jos broliukas Kostas.
Trečiasis zarasiškis konferencijos dalyvis Danil Rogozin pristatė savo senas ir gilias šeimos tradicijas. Siuvinėjimo ir siuvimo amatą jis paveldėjo iš savo močiutės. Jis užsiima sentinkių drabužių kolekcionavimu bei rekonstravimu. Kai kuriuos drabužius jis gauna dovanų, kai kuriuos kuria pats, padedamas jau minėtos audėjos Birutės Andrijauskienės. Tądien jis buvo apsirengęs Birutės siūtais marškiniais. Jis užsiminė, kad ateityje savo kolekcijai norėtų sukurti nedidelį muziejų. Jis šiemet pristatė merginos, moters.
Ieva Dorogina pristatė pranešimą „Mano mamos amatas ir mano rankose“. Kaip ji mokosi iš savo mamos Rimos, Šlynininkos vandens malūne dirbančios edukatore, kepti duoną, šlyžikus, skrustus, mielines bulkas ir bandeles bei kitus patiekalus. Į sostinę Ievutė atsivežė malūne ant klevo lapų keptą, gardžiai kvepiančią duoną, kurią įteikė organizatoriams.
Po pietų festivalyje Vilniaus rotušėje skambėjo įvairūs koncertai. Konkurso „Tradicijų paveldėtojų“ laureatų dalyje dalyvavo 3 Zarasų kultūros centro kolektyvai: vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiūta“ instrumentinė grupė (vad. Diana Skvarčinakaitė), Kapelytė (vad. Gintaras Andrijauskas ir Diana Skvarčinskaitė) bei Salako tradicinės muzikos kaimo kapela „Vaivoras“, vadovė Danguolė Kisielienė. Vaikai ir jaunimas skudučiavo, kankliavo, lumzdžiavo, skambino mandolinomis. Salakonai smagiai draugėje grajino.
Tarp visų savo pasirodymų susižavėję klausėmės dainininkus ir muzikantus iš Telšių, Laukuvos, Visagino ir kitų miestų. Visame festivalyje skambėjo daugiau nei iš 10 tautų atliekama folkloro muzika. Programoje keitėse dalyviai, raibuliavo įvairios drabužių spalvos, ausyje skambėjo įmantriausi sąskambiai, užsimezginėjo dalykiniai ir draugiški pokalbiai ir visai šiai daugiakultūrei dalyvių miniai užteko vietos ant vienos scenos.
Diana Skvarčinskaitė, etnografė
Nuotraukos dalyvių